Atvirojo jaunimo centro „Jaunimo erdvės“ savanorė Ugnė: „Savanorystė – ne svarstyti, o imti ir daryti!“

Lietuvoje dar kol kas nėra išpopuliarėjusi savanorystė, tačiau Jaunimo savanoriška tarnyba yra puiki pradžia. Tai programa, kurios metu savanoris turi atlikti intensyvią, šešis mėnesius trunkančią tarnybą. Šioje programoje gali dalyvauti jaunuoliai nuo 14 m. iki 29 m., o jos metu 40 val. per mėnesį savanoriauja pasirinktoje akredituotoje ir savanorius priimančioje organizacijoje. Visa tai suteikia galimybę ne tik rasti patinkančią veiklos kryptį, bet ir geriau pažinti save, ugdyti bendrąsias kompetencijas, stiprinti pasitikėjimą savimi ir už tai gauti ne tik JST pažymėjimą, bet ir 0,25 prie stojamojo balo.

Aš esu Ugnė Mamonaitė – būsima Šeduvos gimnazijos dvyliktokė ir šių metų pradžioje atlikau savanorišką tarnybą Radviliškio atvirajame jaunimo centre „Jaunimo erdvė“. Apie šią programą sužinojau iš žinutės socialiniame tinkle Facebook, kai vienas iš mano draugų pasidalino nuorodą, vėliau plačiau apie šią programą papasakoti į Šeduvos gimnaziją atvyko jaunimo centro darbuotojas Mindaugas. Daug negalvodama nusprendžiau iš karto užsiregistruoti į šią programą. Neturėjau konkretaus tikslo, tik norėjau išeiti iš savo komforto zonos, išbandyti savanorystę ir save. Kadangi užsiregistravau rugsėjo mėnesio pradžioje, apie patekimą į programą sužinojau tik gruodžio mėnesio pabaigoje, tačiau labai nekantravau pradėti savo tarnybą. Jau vasario 15 diena buvo mano pirmoji kaip AJC „Jaunimo Erdvė“ savanorės diena. Šioje įstaigoje mano galimybės buvo labai plačios: turėjau šansą dalyvauti kepinių dienoje, prisidėti prie veiklų organizavimo, pati organizuoti veiklas, savanoriauti nakvynėje ir kitose įdomiose veiklose jaunimui. Visada turiu noro dalyvauti tokiose veiklose, padėti jas organizuoti ar joms ruoštis, todėl motyvacijos nereikėjo ieškoti. 0,25 balo prie stojamojo balo taip pat mane paskatino.

Nepasirinkau savanoriauti įstaigoje, kuri būtų susijusi su mano norima studijų kryptimi, nes šiuo atveju norėjau susipažinti su kuo daugiau jaunimo ir jaustis drąsiau minioje žmonių. Mano kolegos pasirinko savanoriauti įvairiausiose įstaigose – nuo darželio iki senelių namų ar poliklinikos. Savanorystė kaip ir visos veiklos turi savo minusų ir pliusų. Tarnyboje turėjome pildyti grafikus, todėl puikiai išmokau planuoti savo laiką ir būti punktualesnė, nes turiu problemą dėl vėlavimo, praplėčiau draugų ir pažįstamų ratą. Vienas didžiausių minusų yra tas, kad savananoriauti reikėjo ir mokslo metais, žinoma, Covid-19 virusas taip pat prisidėjo ir nemažai pakoregavo suplanuotų veiklų planą. Džiaugiuosi, kad savanorystė nenutrūko ir galėjau savanoriauti nuotoliniu būdu. Mano savanorystė buvo kupina iššūkių, kuriuos dabar labai didžiuojuosi praėjusi. Pabaigoje galiu drąsiai teigti, kad džiaugiuosi užsiregistravusi ir visai nesigailiu skyrusi dalį savo laiko šiai šešis mėnesius trukusiai tarnybai.  Tai puikus būdas išbandyti save ir patirti kažką naujo.

Straipsnį parengė Ugnė Mamonaitė